Violeta Soblinskaitė – Vilkų marti – 2003

Metai: 2003
Autorius: Violeta Soblinskaitė
Kategorija: Grožinė> Romanai

V.Šoblinskaitės romanas „Vilkų marti“ pradedamas epigrafu, atskleidžiančiu knygos prasmių ir simbolių klodą: „Išėjusiems, bet gyviems“. Abu pagrindiniai žodžiai reiškia gyvybės funkcijas, o skiriamasis žodelis „bet“ ne atskiria, o sujungia ir „apverčia“ jų reikšmes. Jie abu tampa žodžio „mirtis“ sinonimais ir kartu tarsi dalija tą mirtį perpus – į kūniškąją ir dvasinę. Ir nors dvasia nemirtinga, viskas, kaip sakoma, Dievo rankose – net dvasios gyvenimas. Be Naujajame Testamente minimo ugnies ežero ir „antrinės mirties“, egzistuoja kur kas švelnesnė dvasinės mirties forma – užmarštis. Prie šios dvasinės mirties rūšies neretai prisidedame mes, gyvieji. Nepamiršti, kad išėjusieji yra gyvi ir mylimi, kad jų „neištrinsi iš atminties“ (p.8), kad pasaulis egzistuos tol, kol jame bus bent vienas menkas medelis, sušildytas išeinančiojo sielos, – sakyčiau, tokio trečiojo dėmens romanui ne tik užtenka, bet netgi galima tikėtis, kad tas dėmuo paveiks sausą ir negailestingą turinio ir formos sumą. Šiokią tokią abejonę keltų nebent romane ne kartą pabrėžiamas teiginys apie dviejų pasaulių egzistavimą. Nors jis neįkyrus ir praturtintas gražiais, nebanaliais vaizdiniais (balti vėlių varteliai), bet kaip faktas savaime suprantamas ir nediskutuotinas. Niekas juk neabejoja, kad egzistuoja keliamatės erdvės. Todėl šio (gyvųjų) ir ano (mirusiųjų) pasaulio paralelės geriau jau būtų ne kaip atskiros paralelės, o kaip viena nesibaigianti tiesė. Sunku pasakyti, kiek čia teisybės, bet meniniams atradimams teisybė kartais nereikalinga, kad ir kokia blaivi būtų.