Swami Prabhupada – Bhagavat – Gita. Kokia Ji Yra – 1990

Metai: 1990
Autorius: Swami Prabhupada
Kategorija: Pasaulio pažinimas> Religija

Jei ko nors paklaustumėte Indijoje koks šventraštis yra svarbiausias pasaulyje, be abejo atsakymas būtų „Bhagavad Gita“. Kuo gi šis šventraštis nusipelnė tokio pripažinimo? Kaip krikščionims Biblija, ar Islamo tikintiesiems Koranas, taip ir visiems Vedų kultūros pasekėjams – Bhagavad Gita yra pagrindinis šventraštis įtvirtinantis Vedų religijos tiesas. Galbūt, vienas išskirtinis Bhagavad Gitos bruožas yra tas, kad ji yra tiesioginis Aukščiausio Dievo Asmens pasisakymas visos žmonijos labui.

Daugelis kitų pasaulio šventraščių kalba apie Dievą bei šlovina Jį, tačiau Bhagavad Gitoje Dievas pats kalba apie Save ir atskleidžia amžinąsias tiesas kaip Jis gali būti pasiekiamas.

Pats pavadinimas „Bhagavad-gīta“ reiškia „Dievo giesmė“. Ją Viešpats Krišna  papasakojo savo amžinajam draugui Ardžunai, vienam iš penkių brolių Pandavų. Aštuoniolika Bhagavad Gitos skyrių yra dalis Mahabharatos (šventasis Indijos istorijos žinynas). Bhagavad Gitą sudaro 700 eiliuotų tekstų, pasakytų Krišnos ir Ardžunos per 45 minutes. Tiksli Bhagavad Gitos persakymo data yra 3134 metai prieš mūsų erą, vieta – šventasis Kurukšetros laukas, 100 km. į šiaurę nuo dabartinio Nju Delio.

Prieš penkis tūkstančius metų tuometinėje Arijų civilizacijoje susidarė kebli situacija. Imperatoriaus sostas buvo nelegaliai užvaldytas nedorovingų kšatrijų – karių, kurie nenorėjo sekti arijų civilizacijos principais. Dvi giminingos šeimos Kauravai ir Pandavai atkakliai siekė užimti imperatoriaus sostą. Istorija sutinka, kad sostas priklauso dorovingajai Panadavų šeimai, tačiau nedorovingi Kauravai nenori atiduoti nelegaliai užimtą sostą. Nežiūrint į pastangas taikiai išspręsti šią problema, mūšis buvo neišvengiamas. Dvi galingos karių armijos susirinko šventajame Kurukšetros lauke. Vienoje pusėje dorovingi Pandavai priešaky su Viešpačiu Krišna ir Ardžuna, kitoje pusėje klasta ir apgaule besivadovaujantys – Kauravai, vedami Durjodhanos. Tik beprasidedant mūšiui, Ardžuna paprašo Viešpaties Krišnos pastatyti mūšio vežimą į armijų vidurį. Matydamas abiejuose armijose susirinkusius giminaičius, Ardžuna sudvejoja mūšio verte.